Iranas 2009

Iš Kvoseliai.

20:25, 2010 vasario 22 versija naudotojo Vytas (Aptarimas | įnašas)
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Turinys

Kelionės žemėlapis

[1]

Birželio 5. Penktadienis. Gruzija

Pagaliau ateina tas laikas kai prasideda Kelionė. Kelionė - tai nuotykis. Nuotykis yra tai kad kažkas gali nutikti ir neturi supratimo kas. Jei viskas eina pagal planą tai yra ne kelionė o ekskursija. :-)

Kol kas beveik viskas eina pagal planą. Tiesa, aš nupirkau bilietą į Rygą ne pusei penkių vakarui o pusei penkių ryto. Atsirasti Rygoj 6 valandą ryto ir laukti lėktuvo, išskrendančio į Tbilisi pusę 9 vakaro gan kvaila ir, galbūt, brangu. Pavyko įtikinti Kęsturi kad nuvežtų į Rygą. Įtikinti AirBaltic kad mes norime įlipti Rygoj buvo kur kas sunkiau - "viską sprendžia kompiuteris, galbūt pavyks". Keista, bet pavyko. Dar keisčiau kad pavyko prakišti ir dvimetrinį trimerį.

Tbilisi kaip visada pasitiko Gia. Pasisėdėjimas virtuvėje, pasipasakojimai. Vynelis. Penkios ryto atėjo akimirksniu.

Birželio 6. Šeštadienis. Gruzija

Laima miega, o mes su Gia turim daug reikalų. Muitinėje reikia nuimti mašiną nuo įskaitos. Viskas OK, bet pas mane naujas pasas. Mašina užregistruota senu. Dėl suprantamų priežasčių su senu pasu mūsų neįleistų i Azerbajdžaną. Visi supranta, bet reikia apgauti kompiuterį. Pavyksta su Viršininko pagalba. Gerai kad yra kompiuterio viršininkas.

Marius kviečia pas savo pažįstamą dailininką vakaronei. Instrukcija paprasta - pasuksi ten, pavažiuosi ir pamatysi Namą. Suprasi. Radau be problemų.

Otaro namas tikrai lengvai atpažistamas. Crazy. Papasakoti kaip jis atrodo būtų sunku. Nuotaika viduje atitinka namo architektūrą. Vynelis ir įpatingai smagūs Otaro pasakojimai. Panašu kad abi pusės išsiskyrė labai patenkintos vakarėliu. Gruzijos standartai vakarėliams yra labai aukšti :-) Reiškia mes tikom...

Grįže dar smagiai pasėdėjom su Gia ir jo draugais - Otar'u ir Mariko. Prisiminėm kaip smagiai praeitais metais leidom laika prie jūros Kvariati ir nusprendėme pakartoti.

Birželio 7. Sekmadienis. Gruzija

Galu gale reikia pradėti keliauti. Kelionės pradžia, užmirštame apie baliukus. Visa komanda: aš (vairuotojas - GPS navigatorius), Marius (ekstremalus navigatorius iš prigimimo), Laima (turinti sąvybę dingti iš akiračio per akimirką), Dalia (būtinai reikia apžiūrėti kiekvieną spalvotą augalėlį) krauname džipą ir išvažiuojame. Gia su Tamriko su palengvėjimu išlydi.

Oras - saulė su debėseliais. Kelias iki Abastumani kurorto puikus (tiek gamta, tiek ir kokybe). Mašinų nedaug todėl pavyksta išvengti gruziniško ekstrymo - trigubi lenkimai ir pan. Abastumani turėjo geresnius laikus. Dabar daugiau egzotiškas negu unikalus. Marius randa viešbutuką už normalią kainą - 10 lari (15 litų) žmogui.

Laiko turim traukiau toliau - į Zekarį pėrėją. Žemėlapyje tai nupiešta kaip magistralinis Akchaltsikhe - Kutaisi kelias. Realybėje privažiuji Boržomi nac. parko šlagbaumą. Vietiniai reidžeriai mus praleidžia, bet perspėja kad pats parko Viršininkas dabar lankosi čia. Kelias normaliai offroad'inis, pravažiuojamas tik su džipu. Iš kitos pusės, tai nėra pats blogiausias Gruzijos kelias. Gamta fantastiška. Plauko debesiukai, pušys, rūkai ir kiti malonumai.

Baigiam vakarėlį kavinukėje. Kebabai ir vynelis puikūs!

Birželio 8. Pirmadienis. Gruzija - Turkija

Marius nerimsta ir atsikėlęs 6 ryto bėga fotografuoti Abastumani. Poto maudytis karštose voniose. Mes ramiau parpiam. Vis dėl to tai ne tik Kelionė bet ir atostogos. Žygdarbius geriau atlikinėti išsimiegojus :-)

Xaciapuri pusryčiams ir į kelionę. Traukiam į Vale - Gruzijos - Turkijos sieną. Kelias iš asfalto pereina į duobėtą žvyrkelį. Sieną pereinam neskausimigai, bet per porą valandų. Kompiuteriai valdo. Vaizdai kosminiai, aplink sniegas. Pervažiuojame apie 2500m perėją ir tolia maskatuojamės 2 km aukštyje. Lietuvoj akivaizdžiai šilčiau. Šios vietos priklausė armėnams, vėliau gruzinams, 1920 m Leninas jas padovanojo turkams. Ganėtinai išalkę finisuojame Kars miestelyje.

Kaip suprantu kraštas dabar apgybendintas kurdų. Jie nelabai myli turkus. Todėl daug žandarmerijos, tankų. Kurdai šiaip augina karves o jų mėšlą džiovina ir pardavinėja. Tikrai vietos egzotiškos. Bet šalta :-(

Birželio 9. Antradienis. Turkija

Sėdžiu Turkijoje, mažame pasienio miestelyje Dogubiazite terasoje ant stogo ir geriu alų. Tai paskutinis alus sekančias dvi savaites todėl įpatingai skanus. Vakar smagiai pavakarieniavome

Viešbutukas simpatiškas, be įpatingos prabangos - 36 TRY (apie 50LT) už numerį. Ryt ryte įvažiuojam į Iraną, o ten už alų priklauso 50 rykščių per sėdimą vietą. Pro langą turėtusi matytis Araratas, bet dabar tamsu ir lyja lietus. Beto šalta - kažkur apie 14C. Oras šiapsau, lynoja ir kartais pliaupia. Mano hipotezė kad pagrindinė problema kelionėje bus karštis akivaizdžiai nepasitvirtino. Gailiuosi kad nepasiėmiau megztinio. Važinėjame aplink Araratą, jis tai atsidengia tai pasislepia. Iš Armėnijos pusės jis įspūdingesnis.

Širyt išvažiave iš Karso patraukėme i Ani - senają Armėnijos sostinę, statyta 10-12 amžiuose. Kažkada tai buvo didingas miestas - tvirtovė. Dabar turkai ką galėjo ištampė savo bakūžėm, liko tiktai ko nepajėgė sugriauti. Bet ir tai įspūdinga.

Vietos kur važiujame kosminės. Gaila, kad audra trukdė fotografuoti. Vos spėjome pabaigti pietus. Marius suspėjo pastatyti savo bokštą. Menininkas :-)

Ponios jau matuojasi chidzabus. Aš galvoju kur slėpti viskį. Ryt ryte pradedame tikrąją kelionę - įvažiuojame į Iraną.

Vietos čia egzotiškos, žmonės smalsūs. Mūsų Terranas su Lietuvos ir EU vėliavėlėmis traukia visų dėmesį. Signalizuoja ir specialiai sustoja kad su mumis nusifotografuoti. Šiandien net matėme kemperį su šveicariškais numeriais.

Mes Kurdistane, čia atskiros taisyklės. Turkų žandarmerija gyvena atskiruose kvartaluose apjuostuose spygliuota viela ir su apsauga. Dogubiazite visos policijos mašinos - tai šarvuočiai su kulkosvaidžiais - čia kurdų revoliucinės armijos zona. Saugu :-)

Sekantis post'as bus iš Irano. Kada - neaišku

Birželio 10. Trečiadienis. Turkija - Iranas. Sienos kirtimas

Maršrutas: Dogubayzit - - Bazargan (TR-IR border) – Maku – Black Church – Chalderan – Khoy. Viso:

Pusryčiaujame viešbutėlio terasoje. Atrodo visai šalia Araratas. Šiandien turim pasiekti savo tikslą – Iraną.

Prie sienos sustojame suslėpti kontrabandos – 3 litrus viskio. Du butelius sukišame į miegmaišius, vieną į Laimos kuprinę – mano įsivaizdavimu iranietis turėtų bijoti knistis po moters kuprinę.

Išvažiuoti iš Turkijos padeda nežinia iš kur išdygęs help'eris – prašo 20EUR bet laimingas nubėga su 10. Akivaizdžiai permokėjom. Irano pusėje į mus grėsmingai žiūri du ajatolos Chomejniai – buvęs ir esamas. Siena uždaryta, Irano pareigūnai gal pietauja o gal meldžiasi. Prie manęs prieina žmogus ir pakviečia prieti prie sienos – Irano pusėj manęs ten laukia mūsų gidas mr. H. Jis aiškina – turim tik išvažiuoti iš Turkijos, o Irano pusėj jis viską sutvarkys. Bet išvažiuoti sunku nes Irano siena uždaryta. Pagaliau atsidaro siena ir prasideda lenktynės. Turkijos pusėje burys tuščių mikroautobusų susibūrę į krūvą kuri ties Irano vartais turi sutilpti į dvi eiles. Atsidaro siena ir gera valanda „lenktynių“. Turi kaip galima prisispausti prie priekyje esančios mašinos ir blokuoti lendančias iš šonų. Pralaimiu dvi mašinas. Bet Irano pusėje atsilošiu – mr. H. išpildo savo pažadą ir mes eilės priekyje. Porą valandų mums formina Cornet de Passage – idiotizmą kurį turi tik 7 šalys pasaulyje. Išsikeičiame pinigus – už 100 USD gauni beveik milijoną realų. Kadangi banknotai solidūs ir didžiausia kupiūra tik 50 000 IRR (apie 5 USD), gaunu solidžią krūvą 20-tūkstantinių. Nėra nei kalbos apie bandymą jas sukišti š kelnių kišenę – mano kelnės neatlaikytų. Jau ant sienos mūsų ponios pereina į iranietišką dress code – užpakaliukai pridengti o galva apmuturiuota skara. Kažkodėl pagal Mahometo nurodymus moters plaukai laikoma pačia seksualiausia vieta ir pasirodymas be skarelės vieningai yra vertinamas kaip eksibicionizmas, t.y. pasirodymas nuogai. Už tai baudžiama. Kadangi moterys už savo poelgius neatsako, už jas atsakysime mes su Mariumi. Be vairavimo turėsiu stebėti ar nenukritusi skarelė. Mums šortai irgi draudžiami – gal plaukuotos kojos irgi atrodo seksualiai... Apie 6 pagaliau mus įleidžia į Iraną. Mašinos net neapžiūrėjo. Po sėdyne dar randu pora alaus skardinių – galėjau įsidėti daugiau...

Per stumdymasi ant sienos baigiasi dizelis Terrane. Mr. H. staigia suorganizuoja pora kanistrų dizelio už žiaurią spekuliacinę kainą. Sumoku net 8usd už 40 litrų dizelio (t.y pusę lito už litrą). Iraną įsivaizdavau kaip akmenuotą dykumą kur šliaužioja gyvatės ir stovi apsmurgę namukai. Pirmasis miestelis Maku nuvylė – puikus asfaltas, visur gražiai pakirpta žolytė, gėlės ir puikiai sutvarkyti namai. Lietuvos miesteliai atrodo skurdžiau.

Iki Irano Prezidento rinkimų likusios tik dvi dienos. Gatvės ir mašinos apklijuotos Achmedižano ir opozicionieriaus Mossavi plakatais. Matosi kad aistros verda...

Sieną pervažiavau su mūsų ekspedicijos marškinėliais. Savo draugo Gedimino paprašiau pagaminti marškinėlius su užrašu „Lithuania – Iran eXpedition 2009“. Į klausimą apie spalvą atsakiau „kažką žalią“. Tyčia ar netyčia, bet dideliam opozicionieriaus mr. H. džiaugsmui Gedo parinkta salotinė spalva yra Mossavi rinkiminė spalva. Taip, dabar po Iraną važinėsime kaip opozicinio kandidato Mossavi rėmėjai.

Mūsų gidas mr. H. Jau suplanavęs maršrutą – užvažiuosime į armėnų Qareh Kalisa (Black Church, įkurta 0043) bažnyčią ir nakvosime Jolfa miestelyje. Mano supratimu mes ją pasiektume tik apie 2 nakties. Matosi jis optimistas. Žiūrėsim. Nusukam nuo kelio į šoną. Puikus asfaltas. Kalnai. Pavasaris, žydi gėlės. Mano ITM žemėlapis apie šį kelią nežino, GPS navigatorius su rusiškais genštabiniais žemėlapiais rodo kad važiuojame kalnų takeliu. Siurprizas. Pakylame į apie 2200m aukštį. Jaučiu kad kad kažkas ne taip su stabdžiais – stabdo, bet pedalas ne toks. Sustojame prie bažnyčios. Patikrinu ratus – vienas karštas. Nenoriu liūdinti publikos – tegu ramiai apžiūri bažnyčią.

Jau apie 9. Pasirinkimas: bandyti važiuoti iki artimiausio miestelio ir remontuotis (rizika – galim rimčiau apgadinti mašiną ar užsidegti – visgi kalnai) arba nakvoti plynaukštėje prie kelių molinių trobelių. Nusprendžiame rizikuoti ir važiuoti iki Khoy miestelio. Apie 90 km. Kelias tikras kalnų, matyt gražus bet važiuoti tenka autopilotu. Po rankinio stabdžio patampymo ratas nebekaista, bet stengiu leistis nestabdydamas. Jei atsisakytų stabdžiai būtų problemų. Įvažiuojame i Khoy. Miestukas nedidelis, bet pilnas mašinų. Nemažai policijos ir kariškių. Po miestelį mašinų kolonomis makaluojasi Mossavi rėmėjai su vėliavomis, pypsenimas ir triukšmas. mr. H. žinios apie viešbučius yra nulinės. Kol važinėjamės Marius pastebi viešbutį. Būna ir geresnių, bet tik 43 000IRR (43 usd) už 3 kambarius. Dušas ir tualetas koridoriukyje. Kriauklės vyrams ir moterims atskirai. Tinka. Kol nagrinėjamas viešbutis mašinoje išgeriu alų. Kad nekankintų savo buvimu. Ir šiaip nusikaliau. Ne kasdien veži kontrabandą į Iraną.

mr. H. randa valgyklėlę, jau užsidarinėja, todėl gauname vienkartinius indus su ryžiais ir vištiena. Pirmą vakarą Irane pažymime Metaxa. Naktį praradau budrumą. Laima 2 metrus į tualetą prabėgo be skaros. Nors mes aukšte vieni, bet menedžeris pastebėjo. Gavau perspėjimą.

Welcome to Islamic Respublic of Iran :-)

Birželio 11. Ketvirtadienis. Iranas. Khoy - Jolfa

Maršrutas: Khoy – Marand – Jolfa Pavažiuojame iki turgaus. Pirmi pusryčiai. Kažkas balto saldaus, medus ir daug duonos. Mano nuomone apart duonos ir arbatos čia nėra nieko valgomo. Teks badauti.

Kompanija traukia žiūrėti Shams Tabrizi tomb ir minareto, o mes su mr. H. remontuotis. Klasikiniai garažai su kūju ir pora raktų. Vietinis meistras greitai patvirtina mano spėjimą kad užsikirto rankinio stabdžio trosas. Jokio šanso gauti naują, nebent Teherane. Atjungia. Įsimetame į bagažinę akmenį – dabar bus mūsų rankinis stabdis. Pirmą kartą pilamės dizelį. Reikalinga speciali kortelė kurią paskoliną sunkvežimio vairuotojas. Už 42 litrus sumoku 7000IRR (0.7 USD). Kažkodėl ima juokas. Litras dyzelino kainuoja 1.6 USD cento, t.y. apie 4 lietuviškus centus. Su tokiomis kainomis gal ir pas mus išrinktų Achmedižadą. Kažką tik jam reikėtų sugalvoti dėl alaus.


Užsukam pas mr. H. draugelį, į kažką panašaus kaip kolektyvinį sodą. Ponios nusimeta savo skaras – uždaroje teritorijoje gali elgtis kaip tinkamas. Ilsimės ir užsiimame gan egzotiška veikla. Vietiniai draugai į „nuogas“ ponias nekreipia dėmesio – panašu kad ši tema domina tik mulas ir Islamo sargybinius. Vis labiau primena sovietmetį: virtuvėje pasakojami anekdotai apie politbiurą ir visai kas kitka viešame susirinkime. Pakeliui i Jolfa stabtelime gražioje vietoje pafotografuoti. Moterys apsimūturiavusios ir juodos kaip varnai, bet leidžiasi fotografuotis. Mes ir leidžiamės. Matosi kad abipusis susidomėjimas apylygis, vieni kitiems egzotika, bet tai netrukdo laisvai bendrauti. Iraniečiai labai lengvi žmonės.


Šiap ši Irano dalis yra Irano Azerbajdžanas. Persai, kurie sudaro apie 50 proc. Irano gyventojų gyvena pietuose. Važiujame į armėnišką Šv. Stepano vienuolyną. Kelias eina Aras upės pakrante, kitoje pusėje Azerbajdžanas (Nachičevanė). Fotografuoti galima tik atsargiai, pro mašinos langą. Vienuolynas puikiai prižiūrimas ir gausiai lankomas iraniečių. Kažkaip keistai žiūrisi mitai apie islamo neapykantą kitoms religijoms. Šiame rajone beveik visi istoriniai paminklai yra armėnų.

Nakvojame Jolfa. Viešbutis klasikinis – kambarėlis su pora lovų bei dušas su tualetu koridoriuje. Pradedu svajoti apie europietišką unitazą. Keliautojams reikia neužmiršti apie tualetinį popierių – šiuose kraštuose tiems reikalams naudojama šlangelė ir asotėlis. Instrukcijos nėra :-) Už dvivietį kambarį sumokam 80 000IRR (8 usd).

Birželio 12. Penktadienis. Iranas. Jolfa – Kaleybar

Maršrutas: Jolfa - Ushtebin - Kaleybar

Šiandien penktadienis, t.y. kaip mūsų sekmadienis – nedarbo diena. Ir metus jie skaičiuoja kitaip – ne nuo Kristaus, o nuo Mohameto. Dabar berods kažkur apie 1488. Įdomu, bet kalbant su iraniečiais jie datą nusako “tiek tai metų atgal”, kad abiems pusėms būtų aišku. Marius kažkaip skeptiškai žiūri į mūsų sumanymą pusryčiams suvalgyti kiaušinienę kurią pasiūlo viešbutėlyje. Jo nuomonė apie maitinimąsi radikaliai skiriasi nuo manosios. Apie teisingus lašinius Irane aš galiu tik svajoti, bet geriau mirsiu iš bado bet nesimaitinsiu saldėsiais ir uogomis. Toliau važiuojame palei Aras upę, Azerbajdžano, Armėnijos ir Kalnų Karabacho pasieniu. Kalnų Karabacho okupuotuose Azerbajdžano žemėse šiurpina sudeginti azerbajdžianiečių kaimai. Nei gyvos dvasios, tik sudegintų miestelių namų sienos. Kažkada čia buvo puikūs sodai ir virė gyvenimas. Vietos subtilios, todėl sustoti fotografavimui negalima. Kiek skaičiau, nemažai azerbajdžianiečių nuskendo Aras upėje gelbėdamiesi nuo armėnų per 1989-1994 karą. Šiandien rinkimų diena todėl rinkimų agitacija uždrausta. Tačiau rinkiminių plakatų pilna. Aš ir su Mossavi marškinėliais. Kaimuose daugiau Achmeninidžado plakatų, miestuose – Mossavi. Paprastai Achmenidžadas vaizduojamas bučiuojantis ka nors verkiančio ir žiūrintis apsiblaususiomis akimis. Mossavi pateikiamas kaip inteligentiškas žmogus. Nors šiaip abu iš to pačio mulų klano, vienas iš konservatyvaus, kitas iš reformatorių sparno.

Irano demokratija specifinė – pats Ajatola atrenka tinkamus kandidatuoti pretendentus iš norinčių sąrašo. Taigi iš esmės verda kova mulų klano viduje. mr. H. vis skambinasi savo vaikams į Teheraną. Jis šventai tiki Mossavi pergale. Aš kažkaip skeptiškas. Gauname žinių apie pasikeitusias balsavimo sąlygas ir apie naujus rinkiminius triukus.Pasukame į Lonely Planet aprašytą Ushtebin kaimelį. Vaizdas fantastiškas – kalno šlaite įsikūrusio kaimelio namų stogai sudaro sekančio aukšto gatves. Siauri praėjimai, asilai, avys. Atsiranda vietinis vedlys. Tikina, kad čia šiemet buvo užvažiavę turistai ne tai iš Kanados, ne tai iš JAV. Einame apsupti tunto vaikų. Praėjus iš tarpuvarčių išnyra skarotos smalsių moteriškių galvos. Atsukus fotoaparatą dingsta. Kažkaip pakviečiami į vieno namo kiemą. Laima net pakviečiama į namą, pas moteris. Praėjime audžiamas persiškas kilimas. Po tam tikrų diskusijų šeiminkų dukra sutinka kad ją prie kilimo nufotografuočiau, bet tik iš nugaros. mr. H. rodo savo audimo sugebėjimus. Kai prisėda dukra, pasigirsta audimo melodija – pora tukstelėjimu kai užrišamas mazgas ir bumtelėjimas kai nupjaunamas siūlas. Viskas sunkiai įžiūrimu greičiu todėl girdisi daininga melodija. Nelabai didelio kilimo audimas užtrunka apie 4 mėnesius. Mus išlydi pusė kaimo. Žinia kad iš turistų galima imti pinigus šių vietų dar nepasiekė.

Sukame nuo Aras upės link Kohlebar tvirtovės. Mano žemėlapiai ir GPS navigatorius tvirtina kad šiose vietovėse kelių neegzistuoja, nors asfaltas puikus. Vėl, ir stipriai stačiai, kylame į kalnus. mr. H. kaimeliuose bando balsuoti, bet nepavyksta – urna kažkur vežiojama. Pagaliau priartėjame prie tvirtovės. Klasikinis maršrutas reikalauja 4 valandų pakilimo pėsčiomis, bet su 4WD džipu galima stipriai priartėti prie tikslo. Pravažiuojame nomad (klajoklių gentis) stovyklą. Toliau trekingas. Tvirtovė įkurta 9 amžiuje legendinio kovotojo Babak. Jis 20 metų kovojo prieš arabų okupaciją. Tvirtovė ant kalno viršūnės neprienama. Arabams pavyko kažkaip jį išvilioti iš tvirtovės ir parodomai sukapoti į gabaliukus. Nuo to laiko jis simbolizuoja pasipriešinimą esamai valdžiai. Kurdai ir azerbajdžaniečiai ji laiko savo didvyriu. Akivaizdu, kad ir Irano mulų režimas sunerimo dėl tvirtovės lankymo ir paskutinius 3 metus per Babak gimtadienį aplinkiniai keliai blokuojami.

Apsistojama vieninteliame Kaleybar viešbutyje. Kadangi konkurentinis viešbutis bankrutavo, kainos užkeltos nors mes vieninteliai keliautojai. Pavyksta sutarti už 400 000IRR (40USD) už visus. mr. H. paskutinis šansas balsuoti. Balsavimą pratęsė iki 10 vakaro. mr. H. pakvietė mus dalyvauti. Lekiame. mr. H. Man paliepė užsimesti striukelę – pagal paskutinius nurodymus mano pasirodymas su Mossavi marškinėliais gali būti interpretuota kaip agitacija ir vietiniai rinkimų rezultatati anuliuoti. Rinkimų apylinkėje akivaizdžiai mūsų nelaukė. Ne, užsieniečiams jokiu būdu negalima. mr. H. pakėlė triukšmą – ką jau ką, o šitai jis moka. Komisija nusileido – galima vidun, bet nefotogtafuoti! Vėl triukšmas – galima fotografuoti, bet tik mr. H. Nusiimdama fotoaparatą Laima nusirengė nuogai – t.y. jai nukrito skarelė. Komisija didvyriškai stengėsi nepastebėti viso šio bardako. Kai išeidinėjome mums su palengvėjimu spaudė rankas visa komisija.

Vakare dėl visa ko prisistatė vietinis saugumietis. Iš viešbučio vadybininko teiravosi kas mes tokie ir ką čia darome. Išgėrėme viskiuko ir nuėjome miegoti.

Birželio 13. Šeštadienis. Iranas. Kaleybar - Astara

Maršrutas: Kaleybar - Ahar - Ardabil -Astara

Mr. H. šiandien liūdnas. Oficialiai pranešama kad didele persvara laimėjo Achmenidžadas. "Tai apgavystė" - jo nuomonė. Man sunku spręsti - bet su kuo kalbėjau visi palaikė Mossavi. Ne tiek Mossavi, kiek permainas - nori kad šalis išeitų iš tarptautinės izoliacijos, pasirodytų turistai. Mulos per Irano-Irako karą užėmė šalies politinį ir ekonominį gyvenimą. Jie kontroliuoja 60 proc. šalies ekonomikos. Jei nesi mulų nomenklatūros narys tai gauti gerą darbą nėra šansų. Jie turi savo armiją, policiją ir spec. tarnybas. Idealiai primena sovietmetį.Tačiau persai skirtingai nuo rusų tikrai nėra "bidlo". Tai įsilavinę ir save gerbiantys žmonės, Ši istorija taip paprastai nesibaigs. Įdomu, kad Irano Islamo Respublika tarp musulmoniškų šalių užima paskutinę vietą pagal mečečių lankomumą. Kol kas neteko ryte girdėti moedžino klyksmo ir matyti klūpančių iraniečių. Na bet tai ne mano reikalas...

Važiuojam pro aguonų lauką.Ideali vieta fotosesijai. Iraniečiai irgi dideli gamtos gerbėjai - visas laukelis išvaikčiotas. Kantriau laukiame Mariaus mašinoje - jo nuomone čia turėtume praleisti visą dieną. Mr. H. nervuojasi - jis vakare namuose norėtų pašerti savo vištukes, o kelias dar tolimas.

Sustojame trešnių. Galim ir patys pasiskinti. Įdomu, kad trešnes nuo medžio su visomis šakomis skina iranietė. Su visa savo apranga įlipusi į medžio viršūnę. Vyrams priklauso iki 4 žmonų - viena nukris, ne bėda :-)

Ardabile iš karto važiuojame į turgų. Turgus - tai dengtos galerijos su parduotuvėlėmis. Kaip ir likusiame pasaulyje 90 proc. prekių iš Kinijos. Įdomu stbėti iki ausų juodai apsimuturiavusias iranietes besirenkančias sukneles su labai giliomis iškirptėmis. Kadangi plaukai tabu, kad būtų parasčiau manekenėms nupjautos galvos. Kitos įdomios vietos gali būti demonstruojamos laisvai. Įdomu...

Aplankome sheicho Safi-Od-Din mouzolieju. Jis uvo garsiausias Irane sufistas-mistikas. Įspūdinga, bet apie tai galima pasiskaityti LP.

Pakeliui dar išsukame iš kelio kad pažiūrėti įspūdingą panoramą. Irane yra griežtai kovojama su greičio viršytojais. Tam kiekviename miestelyje ir kaime yra pristatoma begalybė "gulinčiu" policinkų. Gana rimtų, kad pravažiuoti reikia labai lėtai. Miesteliuose pastatomi šviesoforai ir ženklai, kaimuose į tai žiūrima laisviau. Žioptelėjau ir buvo geras skrydis per "policininką". Geras skrydis. Bjaurus garsas gale - matyt atsikabino duslintuvas. Reiks taisyti:-(

Atsipalaidavom pas mr. H. gerai :-)

Birželio 14. Sekmadienis. Iranas. Astara - Bandar-e-Azali

Ponios šįryt ištaisė karališkus pusryčius - kiaušinienę iš mr. H. vištukių suneštų kiaušinių. Politinės žinios prastos - Teherane riaušės, 20 žuvusių. Internetas ir SMS pranešimai blokuojami. Džiovinamės po didžiojo skalbimo.

Palieku kompanija poilsiauti ir su mr. H. važiuoju taisyti mašiną. Kiekvienas miestelis prasideda ir pasibaigia remonto dirbtuvėlių eile. Įranga standartinė: duobė, kūjis, laužtuvas ir pora raktų. Vietiniams 60-metų modelio iranietiškams Pekanams (pagal išvaizdą nesantuokiniam Moskvičiaus ir Volgos kūdikiui) to pilnai pakanka. Užsukam į pirmą pasitaikiusį garažą. Meistras įsitikinęs kad problema variklyje. Važiuojam toliau. Sekantis auksarankis nusuka karterio apsaugą ir paaiškina kad dabar viskas bus OK. Barška kaip barškėjo. Leidžiam jam pavažiuoti kad įsitikintų. Dabar jis greitai susigaudo kad lūžusi pakabos spyruoklė. Nukreipia pas meistrą kuris matyt gyvena iš spyruoklių tvarkymo. Matosi specialistas - atvažiuokite po poros valandų, viskas bus sutvarkyta, kad laikys garantuoju. Kaina 40EUR. Grįžtam į kaimą ir su visa kompanija einam pas mr. H. draugą. Čia ne kalnai o subtropikai. Aplink ryžių laukai, kalnai apaugę džiunglėmis. Karšta nesvietiškai. Nupėdinom lengvai kepti.

Atsisveikinom su mr. H. Šaunus seniokas, ekcentriškas, su kaprizais, bet gaila išsiskirti. Pažadėjau nusiųsti naminukės iš rugių varymo receptą - jie varo iš razinų, išeina gan brangiai. Pas jį turi atvažiuoti prancūzai, todėl negalės mūsų palydėti per sieną. Baiminasi ar prancūzai neišsigąs neramumų. Toliau po Iraną keliausim vieni. Traukiam į pietus pagal Kaspijos jūrą. Karšta. Stabteliu padaryti nuotraukos. Įlendu į tarpą tarp mašinų. Čia mane ir nukala vietinis motociklistas, nusprendęs patrumpinti kelią. Lekiu, krentu, bet fotoaparatą laikau rankoje. Sulekia iraniečiai. Kelia, čiupinėja koją, visi labai susirūpinę. Ar reikia policijos, greitosios? Motociklistas stovi nusiminęs - ir pavyk pataikyti į užsienietį. Apsižiūriu - apart nubrozdinimų, suplėšytų naujų džinsų ir įskeltos fotoaparato blendos (gerai kad ne ojektyvas) nuostolių nėra. Pamojuojam ir važiuojam toliau. Planuojame nakvoti palapinėse prie jūros. Pliažas kaip pliažas, šiukšlių daugoka bet nepanašu kad toliau bus mažiau. Jūroje nardo iranietė. Su kelnėmis, chidžabu ir skara. Nardo kaip ruonis, skara nenukrenta. Jei ją nurengti, gal po tokios praktikos pasirodytų puiki plaukikė.

Marius mano kad ši vieta nepakankamai romantiška. Malamės valandą ieškodami romantiškesnės, bet neradę grįžtam atgal. Gerai kad pakeliui pavyko pavalgyti. Važiuoti nevalgius darosi tradicija. Statomės palapines. Vietinis jaunimas netoliese susikūrė lauželį, muzika, šokiai. Merginų, aišku, nėra, jos užrakintos namie. Taip ir atsiranda netradicinės orientacijos. Irane tai tam tikra paslėpta problema. Jei vyrukas užklumpamas su panele viename kambaryje, tai iš karto laikoma nusikaltimu. Jei du vyrukai - tiesiog žaidė nardais. Geriam viskiuką, mūsų ponios nuogos maudosi jūroje. Smagu, tik vietiniai uodai gadina gyvenimą.

Asmeniniai įrankiai
Translate